Ypatingų nuotaikų ypatingas vakaras! Tokia nuomonę mes susidarėme apie šį naują renginį MIDI tvarkarašty. Kaip ir kiekvienas naujas renginys, vakarinė atidarymo dalis pritraukė daug dėmesio ir susidomėjusių žmonių. Kaip ir kiekvieno naujo renginio organizatoriai pergyvena prieš jo pradžią, taip buvo ir čia. Vėliau, kas įprasta, išaiškėjo, kad nervai buvo sugadinti veltui, nes viskas buvo gerai ir geriau, nei gerai.
Su pirmais svečiais į „Brodvėjų“ atskriejo gera šventinė nuotaika. Ir ji nepalikinėjo patalpos iki pat paryčių. Įprasta schema, kai ketvirtą ryto salė jau beveik tuščia, negaliojo šiam renginiui. Pasirodžiusios grupės kiekviena „atnešė“ savo nuotaikų. Linksmoji dalis buvo ir tada, kai prasidėjo „hamburgerių“ valgymo čempionatas – akivaizdžiai ši atrakcija galėtų patapti tradicine. Priedo, studentas pagaliau bus sotus, nes vargu, ar įmanoma po tiek kiekio maisto pratarti bent žodį apie alkį. MIDI atidarymo vakaras susilaukė nemažai svečių, iš kurių buvo gana daug ne MIF‘iečių. Tiesą sakant, žmonių buvo tikrai nemažai ir jų skaičius augo iki pirmos valandos nakties. Bet neįprasta buvo matyti lygiai tiek žmonių, kad prireikė visos scenos papildomo ploto, kad įtalpinti visus šokančiuosius. Prasibrauti pro visą minią, norint išeiti į lauką buvo, atviraujant, sunku. Šviežias oras kainavo poros šokių ir kelių „atsiprašau“ užgautiems žmonėms. Nors gali pasirodyti, kad čia yra neigiamas atsiliepimas, skubame jums pranešti, kad esate toli gražu neteisūs. Taip, buvo tikrai daug žmonių ir išėjimas į lauką buvo toli nuo pasisėdėjimo ir tariamos ramybės oazės, bet išties džiugu įsitikinti ir savo akimis pamatyti, kad studentams švenčių reikėjo, tikrai reikėjo. Priedo buvo linksma žiūrėti, kaip bėgikai, kuriuos galima buvo atskirti iš baltų marškinėlių, kurių dalybą patys matėme iš ryto, šoka, lyg tų keliolikos kilometrų bėgimo visai nebūtų.
Pirmoji MIDI diena išties pasižymėjimo trykštančia nuotaika ir užkėlė aukšta lygį kitiems dienų renginiams. Tuo faktu, kad kiti renginiai buvo ne ką prastesni mes įsitikinome patys. O tie, kurie dar tik pasirodys visu mastu, neabejotinai bus tokie pat šaunūs.

Kai pagaliau išaušo ta laimingoji diena – MIDI oficialioji pradžia – visiems buvo šventė. Einant ryto keliais į Baltupių MIF‘ą, kur ir buvo šių metų pirmojo renginio, o tai yra atidarymo progos tradicinis bėgimas, startas susidarė įspūdis, kad laimingi yra ne tik studentai, bet ir pati gamta, nes labai jau geras oras buvo. Nuostabus šiltas oras, giedras dangus ir švytinti saulė buvo tobuli bėgimui ir jo dalyviams. Atkeliavus prie fakulteto keliomis minutėmis prieš dešimtą valandą ore tvyrojo draugiška nuotaika, kartas nuo karto suskambėdavo lengvoji ir, galima pavadinti, „saulėta“ muzika. Daug bendraujančių tarpusavy žmonių su sportinę aprangą, vadinasi, daug būsimų baltų marškinėlių su MIDI logotipu savininkų, o tai reiškia daug bėgikų ir daug dėmesio iš Vilniaus gyventojų, bei svečių. Kaip ir reikėjo tikėtis, marškinėlių buvo gerokai mažiau, negu norinčių tokių gauti, nors ir ne visi iš anksčiau užsiregistravę pasirodė. Buvo tokių dalyvių, kurie nepateko į „50 laimingųjų“ sąrašą – tie, kas užsiregistravo ir pateko į pirmųjų 50 sąrašą gaudavo išskirtines ir unikalias baltus MIDI marškinėlius. Keliems iš jų pasisekė, nes po 10 minučių dėlionių, dydžių derinimo, buvo priimtas sprendimas nepalikti marškinėlių bet kam, o burtu būdu išdalinti tiems, kas dar neapsivilko baltų marškinėlių ir nelaikė jų rankose. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip naujutelaičiai marškinėliai skriejo į orą ir tie laimingieji, kas juos pagaudavo (arba iškovodavo) iš tiesų džiaugėsi savo trofėjumi. Greitai persirengę visi dalyviai buvo sukviesti mankštai prieš bėgimą – didžiulis jų sudarytas ratas tikrai sukeltų pavydo bet kuriam fizinio lavinimo mokytojui, nes vargu, ar pas jį tiek norinčių pasportuoti kada susirinkdavo vienu metu. Su garbingai iškeltu „olimpinių“ ugnimi, dar vadinamo atidarymo „šventu“ ugnimi, visi keliasdešimt žmonių (mes sąžiningai metėm pastangas juos suskaičiuoti, bet žmonių buvo tikrai daugiau už 50) pradėjo garbingą MIDI atidarymo bėgimą. Keliaujant iš paskos kiek pajėgdavome su savo nesportine apranga, bet su šviesoforo raudonųjų šviesų pagalbą, pastebėjome, kad dėmesio dalyviai sulaukė tik išbėgus prie žmonių, vadinasi, iškarto. Dėmesį traukė ne tik baltos spalvos ir žmonių gausa, bet ir klasikinės dainelės apie MIF dekaną, sesę ir brolį, apie Pascal‘į, C ir C++. Trasa vadinosi „Baltupiai – New Gardukas“ ir mes tikrai žinojome, kad bėgikai keliaus palei pagrindinį kelią, prabėgdami Didlaukio stotelę, „Siemens“ areną, Kalvarijų turgų, Žalią tiltą, Vinco Kudirkos aikštę, Islandijos stotelę ir populiariąją Trakų stotelę. Žinodami, kad turime gana mažai šansų juos pavyti, bet turime kažkaip stebėti jų progresą, sugalvojome sukčiauti ir važiuoti autobusu iš paskos. Su ramia sąžine praėjome ramiu žingsniu dar vieną stotelę, sulaukėme autobuso ir nuoširdžiai tikėjomės pamatyti bėgikus už kelių stotelių. Kai buvo pravažiuotos penkios stotelės pradėjome nerimauti dėl to, kad bėgikų arba „baltos masės“, kaip mes juos pavadinome, vis dar nematyti. Hipotezių buvo skirtingų – pražiopsojome, bėgikai pakeitė trasą ir pan. Galiausiai tik pamatę juos prie Žaliojo tilto į nelabai entuziastišką mintį „Negalėjo gi jie taip greitai viską prabėgti…“ gavome atsakymą – taip, gali. Tiesą pasakius, buvo labai malonų matyti sukeltą autobuse šurmulį – daug žmonių norėjo pamatyti, kas čia tokie, kokia proga jie bėga. Buvo net ir tokių, kurie tiksliai žinojo, kad čia MIF‘iečiai (mes buvo maloniai nustebinti) ir kad čia „kažkokių dienų proga, atrodo“, kas iškėlė mažytę diskusiją apie matematikus ir informatikus – stereotipinės kalbos, reikia pripažinti. Nuostabios nuotaikos buvo šiek tiek sugadintos po to, kai išgirdome, kad MIF‘iečiai vis dar laikomi moksliukų moksliukais. Bet visgi malonu žinoti, kad pastangos neina veltui ir žmonės žino, gal ir nelabai tiksliai, kad čia yra mūsų šventė!
Lyg iš niekur nieko išdygusi mūsų linksmoji komanda su plakatais rankose ir ne tik jose pasitiko bėgikus prie Vinco Kudirkos aikštės, kur bėgikų laukė mažytė pertrauka ir gaivinantis vandens gurkšnis. Kad nenuobodžiauti, visi buvo sukviesti apsupti Vinco Kudirkos paminklą ir sudainuoti perdarytą „MIF‘as, MIF‘as, MIF‘as jė! MIF‘as, MIF‘as jė! Jė! Jė!“. Toliu visi norintys bėgikai buvo sukviesti dalyvauti konkurse – reikėjo atrištus ir visiškai ištrauktus savo batų raištelius iš naujo „prijungti“ prie batų. Kada visos taisyklės buvo išaiškintos, teisėjai buvo išrinkti ir dalyviai pasiruošę, galima buvo pamatyti linksmą vaizdą – pačioje Vilniaus širdyje ant asfalto keliolika žmonių įnirtingai rišasi raištelius su uber greičiu. Dar po kelių akimirkų atsirado laimėtojų, o po kelių minučių visi iškeliavo Naugarduko link.
Savo pačių gėdai tenka pripažinti, kad nesam bėgikai, todėl praleidome tą momentą, kai pirmi bėgikai prabėgo pro MIF‘o vartus. Nors skubėjome taip, kaip tik galėjome, spėjome ateiti tik kai L. Būtėnas sveikino visus atbėgusius, sveikino visus MIF‘iečius ir kitus studentus su oficialia MIDI pradžia. Po to visi norintys galėjo pasivaišinti kefyru ir sausainiais. Nors bėgimas atėmė daug jėgų, visi bėgikai ir juos pasitikę studentai dalinosi įspūdžiais ir džiugiai bendravo, gurkšnodami kefyrą. Taip prasidėjo Viduramžių MIDI.

Ramų šeštadienio rytą, vos išaušus, studentai, dėstytojai, alumnai ir svečiai vėl suskubo į MIF’ą. „Kuo gi ypatinga ta balandžio 9-oji?‟ – susimąstysite jūs. O gi tuo, kad būtent šią dieną mus laikinai, lyg atvykus iš naujo ištirti jau matytas, bet žymiai pasikeitusias teritorijas, aplankė viduramžiškosios 2011-ųjų MIDI, atnešdamos kartu nuostabų renginį – išankstinį MIDI šachmatų „Žaibo‟ turnyrą!
Pusę dešimt į MIF fojė atvykę turnyro dalyvai po trumpos registracijos procedūros turėjo laiko trumpai pasimankštinti fiziškai ir protiškai: pirma padėjo organizatuoriams sunešioti stalus iš auditorijų ir sudelioti lentas, o po to draugiškai sužaisti po porą kartų.

Praėjus keletai minučių po dešimtos – išsiaškinus programos veikimo detales – ant didžiosios lentos pasirodė pirmojo rato tvarkaraštis: lentos numeris, baltais ir juodais žaidžiančių vardai. Prie savo vietų vietų išskubėję žaidėjai spausdavo vienas kitam rankas, susipažindavo, jei dar buvo nepažįstami, ir dešimčiai minučių pasinerdavo į žaibiškus šachmatus, kai kiekvienam žaidėjui apmąstymui duodamos vos penkios minutės. Žaidimą stebėję organizatoriai ir žiūrovai gailėjosi, kad negalėjo prisijungti patys: buvo ir tokių, kurie žaidė ant likusių laisvų lentų.
Iš viso buvo sužaista 11 ratų ir 253 partijos.

I vietą užėmęs D. Chocenka (10 tšk., 9 pergalės, 2 lygiosios) buvo apdovanotas pereinamąja MIDI Šachmatų „Žaibo“ turnyro taure, ant kurios kiekvienais metais bus graviruojamas naujojo laimėtojo vardas. II ir III vietas pasidalino Martynas Limontas (8.5 tšk) ir Laimonas Kudžma (8.5tšk). Taip pat buvo apdovanoti geriausias dėstytojas Algirdas Bastys, geriausias absolventas Dmitrijus Chocenka, geriausias studentas Denisas Knelis ir geriausias svečias Juozas Sutkevičius.

Po rungtynių pakalbintas pirmąją vietą ir geriausio absolvento titulą iškovojęs D.Chocenka pripažino, kad šis turnyras jam ypač patiko dėl to, kad buvo pakviesti svečiai ir susirinko tiek daug dalyvių (jų iš viso buvo net 47 – autoriaus pastaba).
Turnyrą stebėjęs R.Kašuba atviravo „Labai gražu, visi labai stiprūs, gaila, kad aš nesu toks stiprus. Praeis dvidešimt metų, gal ir aš vėl ateisiu. Aš kažkada ateidavau, Ričardas Kudžma mane visą laiką drąsindavo. Dar padrąsins ir aš sudalyvausiu, kokią pusę taško surinksiu.“

Prisiminant to šeštadienio atmosferą galiu tik padėkoti Ričardui Kudžmai, kuris jau keletą dešimčių metų organizuoja šį renginį, Kęstučiui Kosai, kuris šiemet atsisakė galimybės pačiam sudalyvauti ir visas jėgas skyrė idėjos įgyvendinimui bei Laimonui Kudžmai, šachmatų mokyklos „Vilniaus fortas“ direktoriui, kuris jau ne pirmus metus remia MIDI šachmatų turnyrus inventoriumi. Taigi skaičiuojame akimirkas iki balandžio 29-os dienos ir tikimės, kad kiti MIDI renginiai nusiseks ne ką mažiau.

Štai ir artėja MIDI į epochą, kur narsūs riteriai gelbėja princeses iš aukštų bokštų, drąsūs kunigaikščiai užkariauja naujas žemes ir naujas širdis, o už šv. Miciaus nepripažinimą degina ant laužo. Taip, ateiname į Viduramžius. Todėl traukite savo šarvus ir kardus ir ruoškitės nuostabiai kelionei ten, kur įstatymai yra kuriami pagal asmeninę nuožiūrą, o taisyklės galioja tada, kai to užsimano valdžia.

Šviesiausių matematikų ir viduramžiams nematytų informatikų protų savininkai jau pakeliui į mūšį su drakonais ir riterių turnyrus. Ekskursija prasidės balandžio 29 ir iki gegužės 6 jus visi turėsite galimybę pasiimti iš viduramžių sau patinkantį suvenyrą, kad vėliau, visą gyvenimą, atsimintumėte, jog nugalėjote baisią mitinę būtybę. Arba pasprukote nuo inkvizicijos, bandydami įrodyti, jog esate teisūs ir kompiuteriai nėra šėtono sukurtas  mechanizmas, nes tikrai pamenate kaip apie tai kažką girdėjote paskaitoje ir tikrai kažką rašėte egzamine, kurį išlaikėte.

Atkeliavę į naują laiką, įsitikinsite, kad daugybė jums jau žinomų renginių vyksta ir Viduramžiais. Pamatysite, jog kai kurie užmiršti dabarties renginiai yra atgaivinti. Jeigu nekantraujate sužinoti, kokia įtempta programa jūsų laukia Viduramžiais, jau dabar galite susipažinti su tvarkaraščiu ir užsiregistruoti į kokį nors renginį. O jau visai greitai galėsite pasinerti į Viduramžių aplinką ir pasidalinti įspūdžiais su ne tokiais drąsuoliais kaip jūs, arba tiesiog papasakoti apie tai, kaip apie vieną iš savo žygdarbių, nuostabiajai princesei, kai ją išgelbėsite.