Ypatingų nuotaikų ypatingas vakaras! Tokia nuomonę mes susidarėme apie šį naują renginį MIDI tvarkarašty. Kaip ir kiekvienas naujas renginys, vakarinė atidarymo dalis pritraukė daug dėmesio ir susidomėjusių žmonių. Kaip ir kiekvieno naujo renginio organizatoriai pergyvena prieš jo pradžią, taip buvo ir čia. Vėliau, kas įprasta, išaiškėjo, kad nervai buvo sugadinti veltui, nes viskas buvo gerai ir geriau, nei gerai.
Su pirmais svečiais į „Brodvėjų“ atskriejo gera šventinė nuotaika. Ir ji nepalikinėjo patalpos iki pat paryčių. Įprasta schema, kai ketvirtą ryto salė jau beveik tuščia, negaliojo šiam renginiui. Pasirodžiusios grupės kiekviena „atnešė“ savo nuotaikų. Linksmoji dalis buvo ir tada, kai prasidėjo „hamburgerių“ valgymo čempionatas – akivaizdžiai ši atrakcija galėtų patapti tradicine. Priedo, studentas pagaliau bus sotus, nes vargu, ar įmanoma po tiek kiekio maisto pratarti bent žodį apie alkį. MIDI atidarymo vakaras susilaukė nemažai svečių, iš kurių buvo gana daug ne MIF‘iečių. Tiesą sakant, žmonių buvo tikrai nemažai ir jų skaičius augo iki pirmos valandos nakties. Bet neįprasta buvo matyti lygiai tiek žmonių, kad prireikė visos scenos papildomo ploto, kad įtalpinti visus šokančiuosius. Prasibrauti pro visą minią, norint išeiti į lauką buvo, atviraujant, sunku. Šviežias oras kainavo poros šokių ir kelių „atsiprašau“ užgautiems žmonėms. Nors gali pasirodyti, kad čia yra neigiamas atsiliepimas, skubame jums pranešti, kad esate toli gražu neteisūs. Taip, buvo tikrai daug žmonių ir išėjimas į lauką buvo toli nuo pasisėdėjimo ir tariamos ramybės oazės, bet išties džiugu įsitikinti ir savo akimis pamatyti, kad studentams švenčių reikėjo, tikrai reikėjo. Priedo buvo linksma žiūrėti, kaip bėgikai, kuriuos galima buvo atskirti iš baltų marškinėlių, kurių dalybą patys matėme iš ryto, šoka, lyg tų keliolikos kilometrų bėgimo visai nebūtų.
Pirmoji MIDI diena išties pasižymėjimo trykštančia nuotaika ir užkėlė aukšta lygį kitiems dienų renginiams. Tuo faktu, kad kiti renginiai buvo ne ką prastesni mes įsitikinome patys. O tie, kurie dar tik pasirodys visu mastu, neabejotinai bus tokie pat šaunūs.

Kai pagaliau išaušo ta laimingoji diena – MIDI oficialioji pradžia – visiems buvo šventė. Einant ryto keliais į Baltupių MIF‘ą, kur ir buvo šių metų pirmojo renginio, o tai yra atidarymo progos tradicinis bėgimas, startas susidarė įspūdis, kad laimingi yra ne tik studentai, bet ir pati gamta, nes labai jau geras oras buvo. Nuostabus šiltas oras, giedras dangus ir švytinti saulė buvo tobuli bėgimui ir jo dalyviams. Atkeliavus prie fakulteto keliomis minutėmis prieš dešimtą valandą ore tvyrojo draugiška nuotaika, kartas nuo karto suskambėdavo lengvoji ir, galima pavadinti, „saulėta“ muzika. Daug bendraujančių tarpusavy žmonių su sportinę aprangą, vadinasi, daug būsimų baltų marškinėlių su MIDI logotipu savininkų, o tai reiškia daug bėgikų ir daug dėmesio iš Vilniaus gyventojų, bei svečių. Kaip ir reikėjo tikėtis, marškinėlių buvo gerokai mažiau, negu norinčių tokių gauti, nors ir ne visi iš anksčiau užsiregistravę pasirodė. Buvo tokių dalyvių, kurie nepateko į „50 laimingųjų“ sąrašą – tie, kas užsiregistravo ir pateko į pirmųjų 50 sąrašą gaudavo išskirtines ir unikalias baltus MIDI marškinėlius. Keliems iš jų pasisekė, nes po 10 minučių dėlionių, dydžių derinimo, buvo priimtas sprendimas nepalikti marškinėlių bet kam, o burtu būdu išdalinti tiems, kas dar neapsivilko baltų marškinėlių ir nelaikė jų rankose. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip naujutelaičiai marškinėliai skriejo į orą ir tie laimingieji, kas juos pagaudavo (arba iškovodavo) iš tiesų džiaugėsi savo trofėjumi. Greitai persirengę visi dalyviai buvo sukviesti mankštai prieš bėgimą – didžiulis jų sudarytas ratas tikrai sukeltų pavydo bet kuriam fizinio lavinimo mokytojui, nes vargu, ar pas jį tiek norinčių pasportuoti kada susirinkdavo vienu metu. Su garbingai iškeltu „olimpinių“ ugnimi, dar vadinamo atidarymo „šventu“ ugnimi, visi keliasdešimt žmonių (mes sąžiningai metėm pastangas juos suskaičiuoti, bet žmonių buvo tikrai daugiau už 50) pradėjo garbingą MIDI atidarymo bėgimą. Keliaujant iš paskos kiek pajėgdavome su savo nesportine apranga, bet su šviesoforo raudonųjų šviesų pagalbą, pastebėjome, kad dėmesio dalyviai sulaukė tik išbėgus prie žmonių, vadinasi, iškarto. Dėmesį traukė ne tik baltos spalvos ir žmonių gausa, bet ir klasikinės dainelės apie MIF dekaną, sesę ir brolį, apie Pascal‘į, C ir C++. Trasa vadinosi „Baltupiai – New Gardukas“ ir mes tikrai žinojome, kad bėgikai keliaus palei pagrindinį kelią, prabėgdami Didlaukio stotelę, „Siemens“ areną, Kalvarijų turgų, Žalią tiltą, Vinco Kudirkos aikštę, Islandijos stotelę ir populiariąją Trakų stotelę. Žinodami, kad turime gana mažai šansų juos pavyti, bet turime kažkaip stebėti jų progresą, sugalvojome sukčiauti ir važiuoti autobusu iš paskos. Su ramia sąžine praėjome ramiu žingsniu dar vieną stotelę, sulaukėme autobuso ir nuoširdžiai tikėjomės pamatyti bėgikus už kelių stotelių. Kai buvo pravažiuotos penkios stotelės pradėjome nerimauti dėl to, kad bėgikų arba „baltos masės“, kaip mes juos pavadinome, vis dar nematyti. Hipotezių buvo skirtingų – pražiopsojome, bėgikai pakeitė trasą ir pan. Galiausiai tik pamatę juos prie Žaliojo tilto į nelabai entuziastišką mintį „Negalėjo gi jie taip greitai viską prabėgti…“ gavome atsakymą – taip, gali. Tiesą pasakius, buvo labai malonų matyti sukeltą autobuse šurmulį – daug žmonių norėjo pamatyti, kas čia tokie, kokia proga jie bėga. Buvo net ir tokių, kurie tiksliai žinojo, kad čia MIF‘iečiai (mes buvo maloniai nustebinti) ir kad čia „kažkokių dienų proga, atrodo“, kas iškėlė mažytę diskusiją apie matematikus ir informatikus – stereotipinės kalbos, reikia pripažinti. Nuostabios nuotaikos buvo šiek tiek sugadintos po to, kai išgirdome, kad MIF‘iečiai vis dar laikomi moksliukų moksliukais. Bet visgi malonu žinoti, kad pastangos neina veltui ir žmonės žino, gal ir nelabai tiksliai, kad čia yra mūsų šventė!
Lyg iš niekur nieko išdygusi mūsų linksmoji komanda su plakatais rankose ir ne tik jose pasitiko bėgikus prie Vinco Kudirkos aikštės, kur bėgikų laukė mažytė pertrauka ir gaivinantis vandens gurkšnis. Kad nenuobodžiauti, visi buvo sukviesti apsupti Vinco Kudirkos paminklą ir sudainuoti perdarytą „MIF‘as, MIF‘as, MIF‘as jė! MIF‘as, MIF‘as jė! Jė! Jė!“. Toliu visi norintys bėgikai buvo sukviesti dalyvauti konkurse – reikėjo atrištus ir visiškai ištrauktus savo batų raištelius iš naujo „prijungti“ prie batų. Kada visos taisyklės buvo išaiškintos, teisėjai buvo išrinkti ir dalyviai pasiruošę, galima buvo pamatyti linksmą vaizdą – pačioje Vilniaus širdyje ant asfalto keliolika žmonių įnirtingai rišasi raištelius su uber greičiu. Dar po kelių akimirkų atsirado laimėtojų, o po kelių minučių visi iškeliavo Naugarduko link.
Savo pačių gėdai tenka pripažinti, kad nesam bėgikai, todėl praleidome tą momentą, kai pirmi bėgikai prabėgo pro MIF‘o vartus. Nors skubėjome taip, kaip tik galėjome, spėjome ateiti tik kai L. Būtėnas sveikino visus atbėgusius, sveikino visus MIF‘iečius ir kitus studentus su oficialia MIDI pradžia. Po to visi norintys galėjo pasivaišinti kefyru ir sausainiais. Nors bėgimas atėmė daug jėgų, visi bėgikai ir juos pasitikę studentai dalinosi įspūdžiais ir džiugiai bendravo, gurkšnodami kefyrą. Taip prasidėjo Viduramžių MIDI.